James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį Страница 15

Kai grįžau namo iš „pasimatymo" su Maiklu, - buvau įsitikinusi, kad tai pasimatymas, - neturėjau galimybės suvirškinti to, kas atsitiko, nes kažkas buvo mano bute. 

Prieškambaryje degė šviesa, švietė palubės lemputės virtuvėje ir bent viena lempa svetainėje.

Man kilo beprotiška mintis, kad tai galėtų būti Maiklas. Kas žino, galbūt jis moka staiga atsirasti.

Arba tai galėjo būti Hju, nes, maniau, tebeturi raktus nuo mano namų.

Tačiau, jei tai buvo Maiklas, nenorėjau šaukti „Hju", ar atvirkščiai. Koks ironiškas pasirinkimas tam, kuriam gyvenime taip nesisekė bendrauti. 

Taigi giliai atsikvėpiau ir sušukau:

Labas, ei!

Džeine Aukseli, - pasigirdo iš svetainės, o kai pasukau už kampo, viename iš mano krėslų sėdėjo motina. - Pagalvojau, užsuksiu šnektelti, - pareiškė ji.

Aha, - pasakiau su mintim, kad geriau būti išteptai medumi ir užmestai ant skruzdėlyno. - Kaip tu įėjai?

Tebeturiu raktus nuo remonto laikų.

Ak, tik nepradėk apie tai. Staiga kilo mintis apie kokteilį po pasimatymo (juk tai buvo tikriausias pasimatymas), puiki mintis. Priėjau prie spintelės, kurioje laikiau savo gėdingai skurdžias alkoholio atsargas. 

Ar tau ko nors įpilti, mamyt?

Vivjena krūptelėjo nuo to žodžio, bet man patiko ją taip vadinti, patiko žinoti, kad turiu tikrą mamišką mamą. Be to, ji ką tik įsiveržė į mano butą, taigi buvo „mamytė".

Chereso, - pasakė ji. - Džeine Aukseli, tu žinai, ką aš mėgstu.

Taigi paėmiau jai chereso... ir gryno viskio taurelę jos ujamai dukrai.

Atsisėdau priešais į krėslą.

Į sveikatą.

Džeine Aukseli, - pasakė ji, - nežinau, kas ten vyksta su Hju ar tuo kitu, ar kitais, kurie gali būti tavo įtemptame gyvenime...

Jos tonas rodė, kad dar nenuspręsta, ar mano gyvenimas įtemptas, ar dėl to jį net galima vadinti gyvenimu. Nesusilaikiau jos nepertraukusi: 

Tai bent, tik pamanykit! Mano įtemptas gyvenimas!

Maldauju, - Vivjena ištiesė ranką delnu į viršų. - Leisk man pasakyti. 

Linktelėjau ir nugėrusi gurkšnelį susiraukiau, kai deginantis skystis nutekėjo gerkle. Labai trūko Maiklo. Jau.

Džeine Aukseli, atėjau pasakyti, kad...

Motina sustojo, lyg pritrūkusi žodžių, kaip jai nebūdinga. Susiraukiau ir atsisėdau tiesiau. Ar ji jau susižadėjo su Karlu Fridkinu?

Klausau? - padrąsinau keisdama elgseną.

Na, manęs amžinai čia nebus, o kai manęs nebebus, kompanija priklausys tau, ir galėsi daryti kokius norėsi sprendimus.

Greitai užbaigusi, ji išgėrė didelį gurkšnį chereso.

Ką gi, visiškai nauja jos taktika. Aš susirūpinau.

Ką nori tuo pasakyti, mama?

Nepertrauk. Dar vienas dalykas. Aš tau niekada nesakiau, bet mano motina mirė nuo širdies nepakankamumo, kai jai buvo trisdešimt septyneri. Tau trisdešimt dveji. Pagalvok apie tai.

Tai pasakiusi, motina pakilo, priėjo, pabučiavo į skruostą, o paskui, kaip įėjo, taip ir išėjo.

Ką, po perkūnais, visa tai reiškia? Ar ji mano, kad aš mirsiu nuo širdies nepakankamumo? Ji buvo keista, nepanaši į save. Ar norėjo pasakyti, kad pati turi bėdų su širdim? Ne, ji būtų elgusis kur kas dramatiškiau, trūko plačių mostų ir Betės Deivis alpulių.

Kaip visada Vivjenos žodis turėjo būti paskutinis.

Penkiasdešimtas

Gerai. Gerai. Gerai. Supratau, kad dažnas lifto mygtuko maigy- mas neprišauks lifto greičiau. Bet kitaip negalėjau. 

Po širdį jaudinančio pasimatymo su Maiklu (tai buvo tikriausias pasimatymas) ir mano keisto pokalbio su paslaptinga Vivjena miegojau apie dvidešimt minučių. Dabar buvo kitas rytas ir aš meldžiau Dievą, kad Maiklas manęs lauktų vestibiulyje palydėti į darbą. Viešpatie, kaip noriu jį vėl pamatyti, dar nors vieną kartelį. Meldžiu. Meldžiu. Meldžiu. Leisk jam būti apačioje. Neleisk, kad jis vėl išnyktų iš mano gyvenimo. 

Svarsčiau, ar leistis iš dešimto aukšto.

Penktojo aveniu Saks parduotuvė Vivjenos užsakymu buvo atsiuntusi gimtadienio dovaną (o kokia dovana iškalbingiau byloja „tu man sudarai keblumų" negu asmeniškai įteikta parduotuvės) - prašmatnų Lagerfeldo kostiumą: blyškiai melsvas šilkines kelnes ir švarką. Maniau, kad su juo neblogai atrodau, net geriau negu neblogai. 

Ką pasakysit, atrodau puikiai! Net numečiau tris svarus!

Trys svarai. To dar man nėra buvę.

Pagaliau atvažiavo liftas, o leisdamasi norėjau šokinėti, kad

jis judėtų greičiau. Džeine. Prašau, atsipalaiduok, - sakiau sau ir 

i 

bandžiau klausyti savo pačios patarimo.

Kai pagaliau liftas nusileido į vestibiulį, papuošiau veidą šypsena, bet širdis daužėsi kaip padūkusi. Durys atsidarė. Tada... Ten stovėjo tik rytinis durininkas Hektoras.

Labas rytas, panele Džeine, - pasakė jis.

Labas rytas, Hektorai. Kaip gyvuojate? Aš pati prislėgta. Maiklo vestibiulyje nėra. 

Maiklo, pasislėpusio už paradinių durų, nėra. Maiklo niekur nematyti.

Gal pakviesti jums taksi? - paklausė Hektoras. Stengiausi laimėti laiko.

Nežinau. Gal eisiu pėsčia.

Taip, suprantama. Graži diena pasivaikščioti.

Taip, puiki.

Gal Maiklas vėluoja. Neįmanomas dalykas. Maiklas niekada nevėluoja. Kai buvau vaikas, nepavėlavo nė karto. 

Manau, man reikės taksi, - galiausiai ištariau. Laukdama po namo padangte, žvalgiausi į gatvę, tikėdamasi

Parko aveniu skubančių verslininkų, mokinių ir turistų jūroje staiga pamatyti Maiklo veidą. Tačiau Maiklo minioje nebuvo.

Ar jis vėl dingo iš mano gyvenimo? Jei taip, aš jį užmušiu, nors tam prireiktų viso mano gyvenimo. Ar bent uždėsiu antkaklį su varpeliu.

Nesuprantu, pirmiausia - kam jam reikėjo grįžti?

Penkiasdešimt pirmas

Įėjusi į ViMar Productions priimamąjį, jaučiausi kiek išklibusi, bet keistai rami dėl savęs, dėl to, kas esu, kaip turėčiau gyventi. Ar Maiklas sugrįžo, kad reikėjo sutvirtinti mano pasitikėjimą savimi, teisingiau, jį atkurti. Ar tai bandė pasakyti vakar vakarą Vivjena? 

Už priimamojo stalo pamačiau man mojančią Elsę.

-Jūsų kabinete, - pasakė ji. - Staigmena.

O, taip, man ko nors netikėta tik ir trūksta. Neapkenčiu staigmenų net geromis dienomis, o šiandien beveik norėjau bėgti vestibiuliu ir rėkti. Kai atidariau duris, buvau, aišku, nustebinta, bet nemaloniai. Išvydau Hju. Jis sėdėjo prie mano stalo ir tikrino mano paštą. 

Dabar, kai patikrinai mano laiškus, kodėl tau nepatikrinus ir elektroninio pašto? - pasakiau numesdama kompiuterį ant stalo.

Jis pašoko ant kojų.

Džeine, - pasakė eidamas prie manęs plačiai išskėtęs rankas.

Jis mūvėjo išblukusiais džinsais, avėjo juodais Prada batais, buvo su laikrodžiu, kurį padovanojau pernai per Kalėdas, vilkėjo brangiais džinsiniais marškiniais, nutrintais taip, kad atrodytų, jog kainuoja dešimt ar mažiau dolerių, nors iš tikrųjų kainavo apie porą šimtų. 

Nekreipdamas dėmesio į mano nusiminusį žvilgsnį ir griežtą oficialumą, jis mane apkabino ir lenkėsi bučiuoti. Muisty- damasi pasukau galvą taip, kad jo lūpos brūkštelėjo man per skruostą.

Aš ant tavęs nebepykstu, - pasakė jis.

Oho. Norėčiau pasakyti tą patį. Gal malonėtum dabar išeiti.

Matau, kad iš Bruklino grįžai laimingai.

Jis laukė, kaip į jo juokelius reaguosiu, deja, toks požiūris buvo trumparegiškas. Nuėmiau jo ranką nuo savo strėnų, nuėjau prie stalo ir atsisėdau.

Hju, kodėl tu čia?

Aš čia todėl, kad tu esi geriausia mano mergina. Nagi, Džeine. Padaryk man pertraukėlę.

Neįtikėtinas dalykas: tai nereiškė, kad mano širdis atšalo, tai reiškė, kad ji į Hju apskritai nereaguoja.

Hju, aš turiu milijoną darbų.

Staiga jo veide pasirodė „pasigailėk mažo berniuko" išraiška.

Džeine, man reikia tavo pagalbos. Aš daug neprašau.

Pakėliau antakius, bet jis vis tiek tęsė:

Klausyk, būkime vienas su kitu sąžiningi. Man to vaidmens kine reikia. Man reikia „Ačiū Dievui". Na, tu dabar patenkinta? Aš nusižeminau, aš pažemintas.

Aš vis dar nieko nesakiau, nors supratau, ką jis sako, ir net mažumėlę jo gailėjausi. O jis buvo tas pats Hju, kuris norėjo iškeisti sužadėtuvių žiedą į vaidmenį filme, kuris mane paliko išmestą Brukline.

To nebus, Hju. Apgailestauju, garbės žodis, apgailestauju. Tikrai. Bet tu to vaidmens negausi. Tu nesi Maiklas. 

Esu! Bijok Dievo, Džeine. Aš sukūriau tą personažą.

Ne. Nesukūrei. Kuriant Maiklo personažą tu nieku dėtas. Patikėk manim. 

Jis išplėtė akis, veide atsirado nemaloni pašaipa.

Tu šlykšti pašlemėke, - išspjovė jis. - Mamytės mergytė, vaidinanti mamytę. Nuo aštuonerių metų vis dar esanti pasakų pasaulyje.

Atsistojau už stalo tikėdamasi, kad drebės rankos, bet jos nedrebėjo.

Bjauriai pasakei, Hju, pralenkei pats save.

Žinai, kur gali susikišti tą savo filmiūkštį? Aš tau dariau malonę, siūlydamasis dalyvauti tame sentimentaliame šlamšte! Jo niekas nestatytų, jei jis nebūtų Vivjenos Margo dukrelės užgaida.

Mano akyse tvenkėsi ašaros, bet Hju, atrodo, to nepastebėjo - vienintelis geras dalykas. Jis prisiartino prie stalo ir kalbėdamas baksnojo į mane pirštu.

Tau reikia manęs, Džeine. Man tavęs nereikia. Tau reikia mano talento. Man tavojo nereikia. O tai yra geras dalykas. Nes tu neturi jokio talento. 

Viskas nusidažė raudona spalva, kaip knygose, o mano krūtinę užliejo įsiūtis.

Nebūk toks įsitikinęs, - pasakiau. - Žiūrėk, Hju, še tau. 

Užsimojau ir iš visų jėgų žiebiau Hju į veidą.

Tyla.

Abu buvome apstulbinti. Hju abiem rankom užsidengė kairę akį, bet dešinė, plačiai atmerkta, įdėmiai spoksojo.

Po valandėlės mano ranką apėmė stiprus skausmas ir aš pažvelgiau žemyn, ar nesulaužyti krumpliai.

Viešpatie, Džeine, tu visai išsikraustei iš proto?

Tokia jau mano laimė, kad motina atėjo pačiu laiku pamatyti, kaip trenkiu Hju. Puiku. Neabejojau, kad tą kaltę galėsiu išpirkti. Kada nors. Kai Vivjena galutinai nusiramins dėl mano apdarų, kuriais vilkėjau baigusi šeštą kursą ir apie kuriuos ji man retkarčiais primena.

Išsikraustė! - suvebleno Hju. - Ji išsikraustė iš proto!

Žinote, nenorėjau su jais ginčytis. Ką galėjau jiems pasakyti? „Nebūčiau tau trenkusi, jei čia būtų buvęs mano išgalvotas draugas, galimas daiktas, mano vaikinas"?

Manau, kad negalėjau.

Penkiasdešimt antras

Motina ir tie jos prakeikti kulniukai atkaukšėjo į kambarį ne aplankyti manęs, o įsitikinti, kad priėmiau idiotiškai nevykusį Hju atsiprašymą.

Džeine, kas čia dabar? 

-Ji pamišo, štai kas! - sušuko Hju.

Iš tikrųjų nieko neatsitiko, mama, - ramiai pasakiau. - Mes su Hju oficialiai išsiskyrėme.

Išsiskyrėte? - paklausė ji. - Kaip? Kodėl? Ko aš čia nežinau? Aš sutrikusi, o aš niekada nesutrinku.

Suprantu, kodėl susipainiojai, - pasakiau. - Bet, kad ir kaip būtų, dalykas toks, kad mes niekada nebuvome pora. Veikiau solo su pagalbininku.

Išplėtusi akis motina žiūrėjo į mane, paskui pradarė kabineto duris.

Mere Luiza!

Ši tikriausiai tūnojo prie kabineto durų klausydamasi šurmulio, nes akimirksniu prisistatė.

Atnešk man ledo, suvynioto į drobinį rankšluostį, - paliepė Vivjena.

Tik Vivjena ir gali nurodyti rankšluosčio medžiagą.

Hju padėkojo Vivjenai už rūpestį, o ši nuvedė jį ant trivietės sofos palei sieną.

Man viskas gerai, - pasakė jis. - Aš čia tik minutėlę pasėdėsiu. Vivjena, aš nežinau, ką padariau blogo.

Na, kaip minėjau, jis - aktorius.

Motinos dėmesys nukrypo į mane.

Girdėjai, Džeine? Kas tau užėjo? Negali daužyti žmonių, tokių kaip Hju. Galėjai jį užgauti.

-Ji tikrai užgavo, - pasigirdo pridusęs Hju balsas. 

Ne labiau, negu jis užgavo mane, - pasakiau. - Spėju, negirdėjai apie žlugusias piršlybas.

Džeine, nejuokauk. Aš kalbu rimtai.

Ir aš rimtai. O gal mano jausmai nesiskaito todėl, kad tai tik aš?

Klausyk, Džeine, čia ne fantazijų pasaulis, kur gali daryti, ką nori, -.pasakė Vivjena.

Kaip gerai, kad tai išaiškinai, - įgėliau sukryžiuodama rankas ant krūtinės.

Neįsivaizduoju, ką Hju galėjo padaryti, kad išprovokuotų tavo fizinį smurtą.

Tikrai? Žinai, kai turėsi keletą valandų, aš tau duosiu sąrašą. O dabar noriu, kad abu išeitumėt iš mano kabineto.

Vivjenos skruostai liepsnojo, eidama prie manęs, ji sustojo už kelių colių nuo stalo.