James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį Страница 6

Iš ryto Maiklas kaip džentelmenas paruošė Klerei pusryčius: nesmulkintų grūdų duonos skrebučių, kiaušinių ir kavos. Jis didžiavosi savo kava - šį kartą tai buvo Kona, pavėsyje auginamos pupelės iš Afrikos. Išeidama ji atsisuko ir apkabino jį per pečius. 

Ačiū, Maiklai. Puikiai praleidau laiką. - Palinkusi prie jo - abu buvo beveik vienodo ūgio - pabučiavo Maiklą į lūpas. - Jai pasisekė.

Kam? - nesuprato Maiklas. 

Džeinei. Tai, apie kurią naktį kalbėjai... bent jau kai gėrėme antrą butelį vyno, - šyptelėjo susitaikiusi su likimu Klerė. - Sėkmės tau su ja.

Septynioliktas 

Penkiolika po septynių ryto aš, viršininkės duktė, pasirodžiau ViMar Productions pirmoji, neskaitant pašto pasiuntinuko anglo, stepo šokėjo, kuris, mano nuomone, ir gyveno pašto kambaryje po laiškų rūšiavimo stalu. 

Los Andžele buvo ketvirta valanda ryto, todėl ten galėjau kreiptis tik elektroniniu ir balso paštu. Tačiau Londone buvo vidurdienis, o tai reiškė, kad galiu paskambinti Karlai Kroli, spektaklio „Ačiū Dievui" Londone direktorei. Londone pjesė turėjo net didesnį pasisekimą negu Niujorke. Aktoriai, dekoracijos - viskas ten buvo geresnės kokybės.

Džeine, kaip džiaugiuosi, kad paskambinai. Turime problemėlę. Pasirodo, Džefriui nepatinka naujoji mergaitė, kuriai davėm vaidmenį.

Džefris buvo Džefris Andersonas, anglų dievaitis, vaidino Maiklą.

Džefris sako, kad su ta naująja mergyte jis nerandąs ryšio. Bet patikėk, Džeine, mergytė nuostabi, tikrai pavergs širdis. Svarbiausia, kad ji, būdama vienuolikos, atrodo kaip aštuonmetė ir moka kalbėti. 

Klausyk, paskambink Džefrio agentui ir pasiūlyk jiems dar kartą perskaityti tą sutarties dalį, kur parašyta, kad, jei norėsim, jis privalo vaidinti net kai jo partnerė yra beždžionė su trimis kojomis.

Aš perduosiu, Vivjena Jaunesnioji, - pasakė kikendama Karia Kroli. 

Man per nugarą nuėjo šiurpulys. Vivjena Jaunesnioji. O Dievef tik ne tai. 

Aštuonioliktas 

Lygiai devintą kabinete pasirodė mano asmeninė padėjėja Merė Luiza: baisiai sąžininga, baisiai sarkastiška, su ryškiausiu Bronkso akcentu šiapus Trogs Neko tilto.

Labas rytas, Džeinyte, - tarė ji, versdama krūvą pašto ir telefono pranešimų ant mano posėdžių stalo. - Geriausia Mėnesio Darbuotoja vėl pas tave.

Labas, - pasakiau. - Žinau... atrodau visiškai apgailėtinai, ar ne? Neatsakyk.

Pradėjau rūšiuoti pranešimus telefonu: „degančius - reikia gesinti" - į vieną krūvą, „smilkstančius - stebėti situaciją" - į kitą ir galiausiai „skambink, jei nori save nubausti" - į trečią.

Beje, Godzilos kabinete šviesos dar nedega.

Merė Luiza garsiai atplėšė kramtomosios gumos pakelį.

Žinai, kad antradienio rytais Vivjena pas Frederiką Fekai gerina plaukų atspalvį.

Nori pasakyti, kad ta neoninė geltona su violetiniais pustoniais ne natūrali? - prunkštelėjo Merė Luiza. - Nori kavos?

Nespėjusi atsakytį už savo kabineto durų išgirdau du pažįstamus balsus. Motinos ir Hju. Pilvas kaipmat suburbuliavo.

Hju, brangutį tu, tu, tu, - čiulbėjo Vivjena mažos mergytės balseliu, nuo kurio susigūždavau, - kur tu buvai, kai ieškojau vyro numeris trečias? 

„Tikriausiai pradinėje mokykloje" - pagalvojau.

Paskui Vivjena atsidūrė priešais mane, su Hju, laikančiu puokštę baltų rožių, kurios turbūt palengvino jo piniginę pora šimtų dolerių.

Žiūrėk, ką aš atvedžiau. Galimas daiktas, gražiausią Niujorko vyrą, - tarė Vivjena, lenkdamasi prie manęs ryto bučinio į skruostą.

Dėl Hju ji nebuvo visiškai neteisi. Išsitaršiusiais šviesiais plaukais, šviesia barzda, apsimovęs išblukusiais džinsais prie pilkų marškinėlių su gobtuvu, Hju atrodė tikras vyriškumo įsikūnijimas. Jis, be abejonės, buvo gražuolis, svajonė, laimikis. Ir bent jau teoriškai... priklausė man.

Atsiprašau. Labai labai atsiprašau, Džeine, - pasakė jis, sugebėdamas beveik įtikinti savo nuoširdumu. 

Nors ir norėjau jam trenkti į paširdžius, nusprendžiau elgtis šalčiau.

Dėl ko atsiprašai? - paklausiau pakėlusi antakius.

Dėl vakar vakaro. Juokauji? Aš taip ir neatėjau į Babbo. 

Nieko tokio, - pasakiau. - Labai skaniai pavalgiau. Atsigriebiau už nenuveiktus darbus.

Aš pamiršau, kad man skvošas.

Nesvarbu. Skvošas - tavo gyvenimas.

Nieko panašaus. Jo gyvenimas - veidrodis.

Merė Luiza paėmė iš jo puokštę.

Paieškosiu joms pamerkti baseino.

Po reikšmingo krenkštelėsimo šeštaklasės stiliumi ir pabrėž- tinio akių vartymo motina pagaliau išėjo. Hju užrakino duris, o aš susiraukiau. Ką tai reiškia? Paskui jis suėmė mane už pečių ir pabučiavo į lūpas. Aš nesipriešinau, o tai klasiškai pribaigė mano savigarbą. Dedu galvą, kad net Anoniminiai Ištižėliai mane pasmerktų. Ką gi, bet Hju taip nuostabiai bučiuoja, tos nuostabios rudos akys arti ir tokios savos, nuo kaklo ir apykaklės dvelkia Hermeso kvepalais Something Sexy. 

- Aš tikrai apgailestauju, Džeine. - Jo ranka glostė mano nugarą aukštyn žemyn, o šypsena buvo nepakartojama. - Tu puikiai žinai, kad tave myliu, tiesa?

Jo balsas skambėjo šiltai, akys švietė perdėtu nuoširdumu. Galimas daiktas, nemeluoja.

Pasilenkęs jis apipylė mano kaklą švelniais lyg pūkas bučiniais. Staiga pasijutau saugi, sušildyta, kaip jausdavausi su Maiklu. Kurių galų galvoju apie Maiklą?

Nutempiau mintis atgal prie Hju, Hju, nosimi myluojančio mano kaklą. Neįtikėtinai gražaus, žavaus, beprotiškai romantiško Hju, kai jis nori toks būti.

Paskui kai ką prisiminiau. 

Hju yra aktorius.

Devynioliktas 

Maiklas niekada taip nesielgė - nė iš tolo, - bet tą rytą sekė Džeinę, kai ji išėjo iš namų, sekė per saugų atstumą iki darbovietės pastato 57-ojoje Vest gatvėje. Pats gerai nesuprato, ką daro; žinojo, kad priverstas taip daryti. 57-ojoje gatvėje tuojau pat pažino pastatą, kuriame buvo įsikūrusi Vivjenos kompanija, ji, matyt, gyvuoja iki šiol. Ak, Džeine, neik ten! Neik į Vest Saido Piktosios Raganos irštvą! Ji savo piktaisiais kerais tave įvilios į spąstusl 

Bet Džeinė įėjo.

Paskui, nepaisydamas sveiko proto, įėjo ir Maiklas. Ką aš darau? - galvojo jis ir vos neištarė to balsu. Pats laikas išeitu Tuojau pat, dabar. Čia reikia padaryti galą beprotybei. 

Bet nepadarė. Negalėjo. Ir kai vestibiulyje peržvelgė informacinius užrašus, paaiškėjo, kad Vivjenai sekasi dar geriau. ViMar Productions dabar užėmė du aukštus. Tikriausiai ji dar bjauresnė. 

Jis stebėjo suaugusią Džeinę, einančią per vestibiulį. Ji pamojavo mažiausiai tuzinui žmonių, ir jie jai šypsodamiesi mojo ar trumpai su ja šnekteldavo. Jam toptelėjo, kad iš esmės ji nepasikeitė: nors žmonės vis dar ją apvilia, ji su visais elgiasi draugiškai ir šiltai. Visiems, kurie ją pažinojo, ji akivaizdžiai labai patiko. Visiems, tik ne tam pusgalviui, kuris neatėjo į pasimatymą.

Paskui Džeinė išnyko lifte, o jis stebėjo, kaip kelias sekundes bėga aukštai nuo „Vestibiulis" iki „Dvidešimt ketvirtas".

Tada Maiklas ir padarė lemiamą sprendimą - lauks Džeinės. Kodėl? Pats nežinojo. Ar bandys su ja net pasikalbėti? Ne, jokiu būdu. Na, galbūt. Tik galbūt. Tuo tarpu... jis buvo praėjęs pro už vieno kvartalo esančią kavinę Dunkiri Donuts ir galvojo apie porą bavariškų spurgų. 

Po spurgų valgymo pertraukos jis grįžo ir slampinėjo aplink Džeinės tarnybos pastatą, jausdamasis kvailai, kaip nusikaltėlis, tačiau negalėjo iš ten atsiplėšti. Apie penkiolika po dvylikos atsidarė liftas, o iš lifto išėjo ji. Buvo ne viena. Deja, jos liemenį laikė apkabinęs labai gražios išvaizdos vaikinas. Džeinė nuėmė jo ranką, ir Maiklas spėjo, kad čia ir yra tas nevykėlis Mekgratas.

Jie išėjo pro paradines duris, o jis jiems iš paskos. Jei Džeinė ir būtų žvilgtelėjusi atgal, Maiklo nebūtų pažinusi. Buvo jį pamiršusi. Taisyklės veikė. Jis vaidino abejingą. Būdamas gana arti, Maiklas girdėjo jų pokalbio nuotrupas. Ji su Mekgratu kalbėjo apie kažkokį „Ačiū Dievui", Maiklo manymu, vieną iš Vivjenos spektaklių.

Džeine, „Ačiū Dievui" yra visko, dėl ko aš dirbau, esmė, bet manau, kad tu į jį žiūri nerimtai, - Maiklas girdėjo sakantį, tiksliau, verkšlenantį Mekgratą.

Netiesa, Hju, - pasakė Džeinė. - Aš žiūriu į tai rimtai. Žinai, kaip man svarbu „Ačiū Dievui".

Hju. To vyruko vardas - Hju.

Maiklas nesitraukė nuo jų ir kai jie pasuko į restoraną Four Seasons. Viduje Maiklas nuėjo prie baro jų stebėti, suprasdamas, kad tai nevykusi mintis, nes kiekvieną minutę jam darėsi sunkiau. 

Vis labiau irzdamas, Maiklas matė, kaip restorane prie jų staliuko visą laiką kalba Hju. Džeinė tik klausosi. Jei nesakė jai pamokslų, tas gyvatė bendravo su restorano lankytojais. Hju spaudžia ranką žurnalo leidėjui. Hju siunčia oro bučinį televizijos pokalbių laidos vedėjai. Hju postringauja prie vynų sąrašo. Ką ji tame pašlemėke mato? 

Paskui, kai Hju su Džeine jau susirengė valgyti, prie jų stalo priėjo jauna, graži, trapi moteris. Atsiprašiusi už sutrukdymą, ištiesė popieriaus lapelį, prašydama Hju autografo. Tai reiškia... jis kažkoks garsenybė. Pavyzdžiui, aktorius, o gal modelis? Meteorologas? Gal jis vaidino filme „Pjūklas 2" ar kitur?

Jis atsistojo, koketiškas, žavus, kad net šlykštu. Maiklas žiūrėjo ir negalėjo patikėti. Džeinės veidas ir kaklas paraudo, ji aiškiai jautėsi nesmagiai, bet neatrodė, kad Hju tai pastebėjo.

Galiausiai Maiklas nebeištvėrė. Užmokėjęs už kokakolą, paliko Džeinę su jos Hju. Jis nesuprato, ką Džeinė daro, bet ji jau didelė. Jeigu jai reikia kvailų, paviršutiniškų santykių, tai gal jie su Hju vienas kito verti.

Dvidešimtas 

Kol Hju flirtavo su nemaloniai gražia ir patologiškai liesa manekene, kuri buvo mačiusi jo spektaklį keturis kartus, aš apsimečiau tyrinėjanti deserto meniu, nors mokėjau jį atmintinai. Apsaugok, Viešpatie, - tuo metu už gabalėlį šokoladinio torto „Kupolas" galėjau žmogų užmušti. 

Bet neturėčiau jo valgyti. Nevalgysiu. Tikrai tikrai man negalima.

Negalvok apie jį. Puiku. Reikia grįžti prie „Ačiū Dievui" priešpremjerinių nepabaigiamų reikalų. Teks pristatyti kai kuriems kūrybinės grupės žmonėms - aktorių parinkimo agentui, kostiumų dailininkui, scenografui - mūsų finansų rėmėją Karlą Fridkiną. Jokio „Kupolo", įsakiau sau griežtai. Ver-jo ver- kio ver-tor ver-to. 

Hju pasiuntė savo sudžiūvusiai jį dievinančiai gerbėjai oro bučinį, o aš už mūsų pietus suplojau nemažą sumelę.

- Ar tu nieko prieš, jei su tavim negrįšiu, Džeine? - paklausė jis. - Man reikia užsukti į sporto salę.

Jis nesąmoningai pasigėrėjo savimi veidrodyje virš baro, braukdamas sau per nepriekaištingai lygų skruostą ir apžiūrėdamas iš visų pusių. Žinoma, mano veidas toks, kad nėra ko kraipytis prieš veidrodį.

Ne, Hju, puiku, - pasakiau. - Aš gera.

Tiesą sakant, nemelavau. Kuo mažiau jis žinos apie filmo užkulisių reikalus, tuo geriau. Kadangi atliko pagrindinį vaidmenį Brodvėjuje, Hju buvo šventai įsitikinęs, kad turėtų jį gauti ir filme. Kaip ir mano motina. Jie abu mane spaudė pasirašyti su juo tam vaidmeniui sutartį. Visas organizmas tam priešinosi. Hju stambiam planui kine visiškai netiko; jis buvo ne toks aktorius. Tiesiog ne Maiklas. 

Hju pabučiavo mane į skruostą, paskutinę minutę prisiminęs, kad reikia ne oro bučinio, o tikro.

Iki, pupyte, - mestelėjo ir dingo su savo švytinčia šypsena, blizgančiu įdegiu, slidesnis už gyvatę lietingą dieną.

Griežtai sau uždraudusi eiti ver-tor ver-to, nuskubėjau atgal į 57-ąją gatvę, žinoma, paskutinę minutę. Kaip visada. Įsitikinusi, kad visi vieni kitus pažįsta, pradėjau posėdį. Kai ėmiau kalbėti, mano nervai nurimo, jaučiausi tikra projekto vadovė.

Mes visi labai jaudinamės, koks bus šis filmas, - pasakiau, padrąsinta visų dėmesio. - Taryboje žada dalyvauti garsus režisierius. Tikiuosi, iki savaitės pabaigos gausime oficialų leidimą pradėti.

Visi sutartinai ėmė ploti, ir tai sušildė širdį. Supratau, kad šis projektas man reiškia kur kas daugiau negu mano kūrybinei grupei, - kitaip ir būti negali, - bet jų entuziazmas ir palaikymas teikė didžiulį malonumą.

Staiga atsidarė posėdžių salės durys.

Apsieisiu be plojimų, - saldžiu balseliu pasakė Vivjena, - tik tyliai pasėdėsiu ir paklausysiu. Kalbėk toliau, Džeine Aukseli. Tęsk.

Man nusviro rankos, tačiau ištiesinau pečius, nusprendusi tęsti, nors žinojau, kad motinos pažadas sėdėti ir ramiai klausyti prilygsta kometai, kuri staiga nukritusi ant žemės visiems nuo šlaunų nusiurbtų riebalus. Būtų puiku, bet to nebus.

Norėčiau pakalbėti apie dekoracijas, - pasakiau. - Klaren- se? Ką tu manai?

Manau, reikia statyti tikslią Astor Court kopiją, - pasakė Klarensė. 

Tikėjausi, kad galėsime filmuoti pačiame St Regis, - pasakiau. - Sutaupytume pinigų ir būtų autentiškiau. Ar negalėtume? Kaip nors? 

Jei leistum, Džeine Aukseli, sekundėlę įsiterpti, - pasakė motina, - manau, dekoracijas reikėtų gaminti. Bus patogiau iš visų pusių sukioti kameras ir apšvietimą.